Šis klasikinis santykių modelis psichologijoje apima tarpasmeninių santykių dalyvių skirstymą į tris pagrindinius tipus: Auką, Persekiotoją ir Gelbėtoją. Pabrėžiu – tai yra trys tipai, bet šiam santykių modeliui visai nebūtini trys asmenys, poros tai „puikiai“ realizuoja per aukos ir persekiotojo arba gelbėtojo ir aukos santykius. Be to, laikui bėgant labai dažnai dar ir keičiamasi rolėmis.
Taigi, tarp pirmojo ir antrojo tipo kyla kyla konfliktas, o trečiasis bando išspręsti situaciją ir padėti nukentėjusiajam. Šio modelio ypatybė yra ta, kad panaši situacija gali išlikti daugelį metų, o jame dalyvaujančios šalys vienaip ar kitaip pateisina savo dalyvavimą ir nedrįsta nutraukti tokių toksiškų santykių arba kitaip spręsti šią problemą. Persekiotojas, kaip stipri asmenybė, terorizuoja aplinkinius, auka patiria pasitenkinimą perkeldama atsakomybę už savo nesėkmes kitiems, o gelbėtojas įžvelgia savo misiją – visus gelbėti.
Nepaisant to, kad vaidmenys Karpmano trikampyje yra aiškiai pasiskirstę, tai nereiškia, kad jie visą laiką išlieka tokie patys. Žmonėms sunku nuolat laikytis tos pačios pozicijos, todėl auka kartais gali virsti persekiotoju, gelbėtojos – auka ir pan. Reikėtų pažymėti, kad šie virsmai dažniausiai nebūna nuolatinio pobūdžio, bet epizodiniai.
Aukos vaidmuo
Auka yra nuolatos yra apsupta blogai susiklosčiusių aplinkybių. Neigia turinti galimybę, ką nors išvis pakeisti. Neprisiima atsakomybės už savo veiksmus/neveiksnumą.
Vienas iš šio psichologinio modelio vaidmenų yra „Auka“. Karpmano trikampis reiškia, kad tokie asmenys siekia nusiimti atsakomybę už įvykius, vykstančius jų gyvenime. Be to, toks žmogus visais įmanomais būdais stengiasi siekti sau dėmesio ir užuojautos. Dar vienas galima variantas yra nesąmoninga persekiotojo provokacija. Pasiekusi savo tikslą, auka pradeda jais manipuliuoti. Verta paminėti, kad būtent aukai Karpmanas suteikia pagrindinę reikšmę savo trikampyje. Taip yra dėl to, kad šis veikėjas gali labai greitai pavirsti tiek persekiotoju, tiek gelbėtoju. Tuo pačiu auka iš esmės nekeičia savo įsitikinimų, t.y. ir toliau stengiasi išvengti bet kokios atsakomybės už savo veiksmus. Verta paminėti, kad kai kuriose situacijose Karpmano trikampis susidaro vien iš šio tipo ženklų(aukų). Išeiti iš aukos vaidmens įmanoma tik keičiant emocinį foną. Auka turėtų jausti galimybę į savo gyvenimą įnešti pokyčių ir taip pat pripažinti tai, kad neprisiimant atsakomybės jie yra neįmanomi. Aukos vaidmenį dažnai vaidina priklausomybių turintys asmenys, pavyzdžiui alkoholikai, visą laiką pervargę/sergantys(ypač nepaaiškinamomis psichosomatinėmis ligomis) asmenys.
Persekiotojo vaidmuo
Persekiotojas iš prigimties siekia lyderystės ir dominavimo virš kitų. Jis bando manipuliuoti aukomis, tuo pačiu visiškai pateisindamas savo veiksmus. Natūralu, kad puolimo objektas kažkada pradeda visokiais būdais priešintis. Gesindamas šį protestą persekiotojas dar labiau įsitvirtina ir gauna moralinį pasitenkinimą. Galima teigti, kad kitų žmonių priespauda ir kontrolė yra pagrindinis jo poreikis. Dar vienas būdingas persekiotojo vaidmens bruožas – jo veiksmai(jo paties manymu) nėra nepagrįsti. Savo viduje jis suranda jiems išsamų pagrindimą ir paaiškinimą(dažniausiai, kad jis tikrai jis žino kas kitiems yra geriausia). O jei persekiotojas dar ir susiduria su aukos pasipriešinimu, tai jam išviso veikia kaip papildoma paskata išlaikyti jo elgesio liniją. Persekiotojas kai kurioje literatūroje dar vadinamas agresoriumi, budeliu, kontrolieriumi. Jo dominavimas pasireiškia nebūtinai per fizinę agresiją, dažnai tai žmogus, kuris nori kad viskas būtų pagal jį. Visi rengtųsi kaip jis nori, jis geriausiai žino kas yra gerai o kas blogai, kaip auklėti vaikus, ką valgyti geriausia ir t.t.
Gelbėtojo vaidmuo
Gelbėtojas nuvertina auką, laiko ją nesugebančią prisiimti atsakomybę už savo dabartinę padėtį ir imtis veiksmų kad ją pakeisti.
Gelbėtojas yra gana sudėtinga figūra psichologiniu požiūriu. Jame nori pasireikšti agresija, kurią jis atkakliai slopina. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių šis asmuo negali patekti į persekiotojo statusą, todėl jam reikia ieškoti kito pritaikymo savo neišnaudotai energijai. Savo pagrindine misija jis laiko aukos gelbėjimu. Verta paminėti, kad vis tik realybėje pagrindinis Gelbėtojo tikslas nėra išgelbėti auką iš „kančios“ padėties, nes tada nutrūktų jam reikalingas santykis(ar santykių tipas). Tokiu atveju jis rizikuoja prarasti savirealizacijos kelią. Ir dažniausiai gelbėtojas demonstruoja pasyvią agresiją prieš persekiotoją, stengdamasis apsaugoti auką. O auka ir persekiotojas dažnai sugyvena viename žmoguje ir rolės keičiasi priklausomai nuo situacijos. Dažnai gelbėjamoji auka pajutusi savo manipuliacijų galią taip užvaldo gelbėtoją, kad tampa jo persekiotoju, o jis jos auka.
Išeitis
Taigi ką daryti? Pirma didžiulė pergalė būtų – atpažinti situaciją ir jos žaidėjus, nes žmogui dažnai per sunku pažvelgti į save iš šono ir objektyviai įvertinus pasivadinti persekiotoju ar auka, geriausiu atveju – mes gelbėtojai 🙂 Mes visada patys geriausi ir teisingiausi. Na bet jeigu jau pačiam ar su specialisto pagalba pavyko tai padaryti, tada kyla ir natūralus klausimas – kaip iš viso šito užburto rato pagaliau išlipti. Apie tai pabandysime pakalbėti antroje šio straipsnio dalyje.