Pirahã [piɾaˈhã], tai maža Brazilijos indėnų tautelė (tik keli šimtai žmonių) . Pasaulis apie ją sužinojo, kai tūlas Daniel Everett 1978 metais nuvyko ten kaip krikščionių pastorius ir bandė juos atversti į krikščionybę. Viskas tuomet baigėsi stipriai ironiškai – Daniel pametė savo neštą tikėjimą ir tapo ateistu – antropologu 
Skirtingai nuo savo kaimynų – kitų aplinkinių indėniškų tautelių, Pirahiečiai(ar Pyragai? 🙂 ) visiškai neturi tatuiruočių, t.y. ir meno kaipo tokio. Neturi ir mitų bei legendų. Visos kolektyvinės žinios praktinio pobūdžio – t.y. visi nariai turi enciklopedines žinias apie tūkstančius augalų, vabalų ir gyvūnų. Informacija perduodama aišku klasikiniu būdų – iš vyresniųjų jaunesniems. Taipogi jie nekaupia maisto. Tą ką pagauna/surenka suvalgo iškarto, o naujos porcijos ieško tik stipriai praalkę. Taigi valgo jie daugiausia pora kartų per dieną. Nes mano, kad persivalgyti kaip ir persimiegoti yra paprasčiausiai nesveika.
Privataus turto irgi praktiškai neturi, tiktai drabužiai ir ginklai. Jei žmogus nenaudoja kažkokio savo daikto, tai reiškia galima tą daiktą imti ir naudoti kaip savo. Jei „sąvininkas“ prieštarauja – reikia gražinti. Viskas.
Vaikai taipogi neturi savo žaislų, bet tai netrukdo jiems žaisti su bendraamžiais arba su šunimis.
Pirahiečiai vakarų civilizacijai dar tapo labai įdomūs ir savo kalba. Ji yra atskiras daugelio tyrimų objektas, o ypatinga tuo kad neturi savyje praeities ir ateities struktūrų – gyvena kaip dabar madinga „šiam momente“ (netgi vengia miegoti). Ta prasme jie suvokia tai, bet visiškai apie tai nekalba nes nemato tame prasmės, todėl neturi ir istorijų ir legendų apie „senus gerus laikus“ ar pasaulio sukūrimą. Neturi skaičių – yra daiktas, tada keletas jų ir daug. Neskaičiuoja net savo vaikų, nors visus puikiai pažįsta. Pyktis ir agresija pas juos yra nesuvokiama nuodėmė, nors dievybių neturi, nes iš esmės yra labai pragmatiški.
Piraha gyventojai laiko save gamtos dalimi – miško vaikais. Miškas jiems – sudėtingas, gyvas organizmas, kurio jie pagarbiai prisibijo. Jie mano, kad ten gyvena miško dvasios . Everett’as dažnai stebėdavo, kaip jie bendrauja su jomis. Paprastai, betarpiškai lygtai tai būtų kiti žmonės, tačiau tuo jų „religingumas“ ir baigiasi. Netiki ir pomirtiniu gyvenimu. Viską priima taip kaip yra, nekaupia nuoskaudų, neturi pavydo, gėdos, įsižeidimų. Dėl to besąlygiško pasaulio tvarkos priėmimo neįsižeidžia, jei kažkas padaro kažką blogo, tiesiog „taip turėjo būti“, dėl tos pačios priežasties netgi artimųjų mirtis nelaikoma tragedija. Tokie štai neprisirišę prie nieko, ypač prie daiktų, tikrieji gamtos vaikai yra dažnai laikomi vienais labiausiai atsipalaidavusių ir laimingiausių žmonių pasaulyje.
